Ne mojuoja, o skęsta

Įsivaizduokite sceną. Į koledžą atvykau kupinas įspūdžių ir naujai atrasto laisvės jausmo. Studijavau savo svajonių temą ir bendravau gyvybingame ir kultūringame mieste. Pirmieji metai buvo vėjelis: šokas ištiko antrus metus. Staiga nebuvau priartėjęs prie klasės viršūnės, iš tikrųjų kovojau. Man pasirodė, kad iš tikrųjų aš žinojau labai nedaug ir tikriausiai liksiu tokioje padėtyje iki mano (tikrai neįmanoma) studijų dienos.

Bėgo savaitės, vis sunkiau nusitempti į dar vieną gluminančią klasę, ypač kai ją skaitė profesorius, kuris aiškiai teikė pirmenybę savo laboratorijos privatumui. Netrukus priėmiau vengimo strategiją, kai paskambino mano tėvai, norėdami sužinoti, kaip man sekasi. Ir galiausiai, aš buvau deflatuotas, demoralizuotas ir išsekęs, o tai dar labiau jaudino kontrastą su mano ankstesniu pizazzu.

Šiai visiems gerai pažįstamai patirčiai yra tinkamas pavadinimas. Buvau „antro kurso nuosmukyje“. Bet tai buvo tik viena iš gyvenimo pamokų augti, todėl nenusipelniau gailesčio tai patirti. Ir trys dalykai padarė tai pakenčiamą: aš nebuvau vienas savo skausme ir sumišime (taip jaučiasi beveik kiekvienas studentas); buvo pasirengusių ir laukiančių auklėtojų ir patarėjų, kurie mane palaikytų per krizę; ir tai buvo laikina. Galų gale aš išmokau mokytis iš naujo, pasitikėti savimi, kurti naujus tinklus ir užmegzti kelią į priekį gyvenime. (Ir aš gavau laipsnį!)

Niekas manęs neįspėjo, kaip tikėtina, kad panaši siaubinga patirtis gali būti keleri metai, galbūt dešimtmečiai vėliau, pačiame mūsų karjeros viršūnėje. Konstrukcijos gali būti ne ten, kad mus pagautų. Tiesą sakant, mūsų bendradarbiai dažnai kovos dėl savo išgyvenimo, todėl neturės laiko, jėgų ar dosnumo atsižvelgti į mūsų rūpestį.

Tai neabejotinai bus problema mums, kaip individualiai mąstantiems, jaučiantiems žmonėms: mes norime pamatyti ateitį, kurios galime laukti, o ne bijoti, ir tai atgraso ar net gąsdina, jei negalime. Tačiau mūsų nuosmukis viduryje taip pat bus problema mūsų darbdaviui. Įmonė negali sau leisti, kad jos darbuotojai būtų kūne, bet ne mintyse ar dvasioje! Taigi, kai mūsų veikla slenka, mūsų vadybininkas greičiausiai nori laikytis tvirtos pozicijos, net atsižvelgdamas į galimybes ar drausmines priemones.

Vis dėlto vilties yra. Turime prisiminti, kad vargu ar mes vieninteliai taip jausimės, kaip ir kolegijoje. Turime būti pakankamai drąsūs, kad galėtume ištiesti ranką ir paprašyti pagalbos. Jei scenarijuje esame vadybininkai, turime gerbti pasitikėjimą, kurį rodo ištikimas reikalingas darbuotojas, ir kartu dirbti, kad pasiektume kažką gero visiems susijusiems. Neleisk kolegai nuskęsti!

Norėdami padėti pastebėti ir išspręsti vidutinio sunkumo karjeros nuosmukį, peržiūrėkite naują mūsų straipsnįčiajei esate vadovas, irčiajei esate asmuo, kenčiantis simptomus. Tuo tarpu pasidalykite savo patirtimi, klausimais ir patarimais žemiau.